Kada buvo išrastas ratas ir kas yra rato išradėjas iki šiol nėra žinoma. Žinoma tiktai, kad ratui yra apie 6 tūkstančiai metų. Seniausias ratas yra rastas Bulgarijos teritorijoje archeologinių kasinėjimų metu. Šiuolaikinis ratas naudojamas transporto priemonėse praėjo ilgą evoliucijos laikotarpį. Pradžioje sunkiasvorių krovinių ridenimui netolimais atstumais buvo naudojami apvalūs rąstai, vėliau – šio rąsto nuopjovos – skrituliai, dar vėliau – ištisiniai ratai pagaminti iš užapvalintų lentų ir pagaliau ratai su stipinais. Rato išradimas sudarė sąlygas atsirasti pirmai dirbtinai transporto priemonei – vežimui.

Kaip teigia istoriniai šaltiniai arklių traukiami vežimai buvo žinomi Romos impe­rijoje, Egipte, Vidurinėje Azijoje, Kinijoje ir pradėti naudoti prieš 5 tūks­tančius metų. Tai buvo dviašiai ir keturašiai karo vežimai, taip pat vežimai krovinių gabenimui. Vėlesniais istoriniais periodais buvo pradėtos naudoti patogesnės arklių traukiamos susisiekimo priemonės – karietos, fajetonai, keleivinės karietos, diližanai (aštuonviečiai dideli dengti vežimai).

Viduramžiais valstybių ekonominės raidos pažanga buvo susijusi su jūrų ir upių laivininkystės plėtimu ir tobulinimu. Tarptautinio verslo raidoje 1500 – 1850 metai įvardijami kaip komercinis laikotarpis, prasidėjęs didžiaisiais geografiniais atradimais bei svetimų teritorijų užkariavimais. Šiuo periodu jūrinės valstybės pradėjo ieškoti būdų (dažniausiai jūrų keliu) parduoti savo prekes ir rasti naujų gamtinių išteklių šaltinių. Tarptautine prekyba galėjo užsiimti tik jūrinės valstybės, naudodamos vienintelę transporto priemonę -jūrinius laivus.

Manoma, kad jūrų ir upių laivai atsirado anksčiau negu antžeminės transporto priemonės. Jūrų laivais atskiros tautos arba žmonių bendruomenės jūrų keliu galėjo pasiekti ne tik artimiausius savo kaimynus, tačiau atrasti iki tol nežinomas šalis ar žemynus. Tačiau laivo evoliucija buvo taip pat ilga ir sudėtinga. Pradžioje buvo naudojami plaustai padaryti iš tarpusavyje surištų medžio kamienų ar išskaptuoti iš medžio kamieno laiveliai, kurių pagalba buvo įmanoma įveikti nedideles vandens kliūtis. Kiek vėliau atsirado pirmieji irkliniai jūrų laivai, buriniai laivai, naudojantys vėjo energiją. Vidaus vandenų keliuose buvo pradėtos naudoti plokščiadugnės valtys ir baržos, naudojančios upės tėkmės ir vėjo energiją. Prieš srovę šiuos laivus traukdavo prijaukinti gyvuliai arba žmonių grupės.

Vandeningomis upėmis prekės būdavo gabenamos žemyninių šalių viduje, taip pat į jūrų uostus. Siekiant išplėsti vidaus vandenų laivybos tinklą, XVII a. Vakarų Europoje prasideda dirbtinų vandens kelių – kanalų kasimas. Kanalai kasami Nyderlanduose (Olandijoje), Italijoje, Vokietijoje, todėl XVII a. yra laikomas „kanalų epocha”. Kiek vėlia kanalai buvo pradėti kasti Kinijoje ir Amerikoje. Kai kurie kanalai, kaip Sueco ir Panamos suvaidino didžiulį vaidmenį taip pat jūrų laivininkystėje žymiai sutrumpindami jūrų laivų kelią.

Vidaus vandenų keliuose tuo metu platų užmojį įgavo šliuzų statyba. Šliuzai su vartais pirmiausia buvo pradėti statyti XIV a. Nyderlanduose, o nuo XV a. – Italijoje. Taigi, iki XIX a. pradžios pagrindine transporto priemone buvo laikomi buriniai laivai, besinaudojantys vandens, vėjo ir naminių gyvulių energija.

Išskirtinę reikšmę tuo metu turėjo vežimo vidaus vandenimis ir jūrų keliais atpiginimas. Jūrų transportas pagreitino, visų pirma, tų šalių, kurios turėjo patogią geografinę padėtį ir radosi prie pagrindinių jūrų kelių (Anglijos, Ispanijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos šalių) socialinį-ekonominį vystymąsi. Suaktyvėjusi šiose šalyse užsienio prekyba pagreitino pramonės plėtrą, dėl ko sparčiai pakilo jų ekonominis lygis. Taip susidarė sąlygos  naujiems techniniams atradimams, kurie paspartino atskirų transporto rūšių atsiradimą ir jų plėtrą.

Techninė revoliucija transporte prasidėjo su garo variklio išradimu. Garo variklį 1784 metais sukūrė anglų išradėjas Džeimsas Vatas. Šis išradimas davė pagrindą naujų transporto rūšių atsiradimui. 1807 metais Amerikoje buvo pastatytas pirmasis garlaivis. Atsirado nauja traukos priemonė – garvežys, kuris pradėjo naują erą geležinkelių transporte. Švedų inžinierius Karlas Gus­tavas Lavalis 1883 metais sukūrė ir įdiegė garo turbiną, kuri buvo pritaikyta naudoti didelio galingumo jūrų laivuose. Jūrų ir upių transporte garo variklio panaudojimas užbaigė burinių laivų epochą. Atsirado mechanizuotas greitaeigis jūrų ir upių transportas patikimai susiejęs visą pasaulį į bendrą eko­nominę sistemą.

Garo varikliai buvo pradėti taikyti ir automobilių transporte, tačiau dėl techninių priežasčių plataus panaudojimo neturėjo. Vokiečių išradėjas Nikola­jus Augustas Otas 1889 metais sukonstravo pirmą vidaus degimo variklį naudojant benziną. Tai davė pradžią savieigių ekipažų – dabartinio automo­bilio prototipo kūrimui. Automobilių gamybai stiprų impulsą davė 1892 metais vokiečių išradėjo Rudolfo Dyzelio išrastas sunkiais degalais varomas variklis (dyzelinis variklis, pavadintas išradėjo vardu). Į automobilio su vidaus degimo varikliu išradėjų sąrašą pretenduoja daugybė autorių, tačiau oficialias išradėjais yra pripažinti vokiečiai K. Bencas ir G. Daimleris. Todėl 1886 metai yra laiko­mi oficiali automobilio gimimo diena.

Mašinų supirkimas